Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Vykdant bet kokią antivalstybinę veiklą, jos sėkmė labiausiai priklauso nuo to, kaip jos vykdytojams – pogrindininkams pavyks tą antivalstybinę veiklą nuslėpti nuo valdžios akių. O tai, savo ruožtu, lemia tautoje esančių skundikų procentas. Prisiminkime carinius laikus. 1864 metais caro valdžia įvedė lietuvių kalbos draudimo įstatymą. Tačiau nepaisant didžiulių baudų ir net kalėjimo bausmių už slaptai pardavinėjamas lietuviškas knygas, jos buvo slapta platinamos. Lietuvos kaimuose veikė netgi lietuviškos mokyklos, kurių caro valdžiai susekti nepavykdavo, nepaisant skundikams išmokamų gerų atlygių. Tad 1904 metais, kylant revoliucijos pavojui, lietuviškos spaudos draudimas Rusijoje buvo panaikintas. Lietuvių niekintojai pasakys, kad senaisiais laikais lietuviai gal ir buvo dori, bet tai, deja, jau sena praeitis. Na tai grįžkim į mūsų dienas, pabandykim analizuoti sovietinės okupacijos metais Lietuvoje vykdytas antitarybines pogrindines veiklas:
1)partizaninį karą;
2)Katalikų bažnyčios kroniką;
3) ab spaustuvę.
1943-1944 metais Sovietų Sąjungos kariuomenė žygiavo į Vakarus, užimdama Ukrainą, Baltrusią, Moldaviją, Lietuvą, Latviją ir Estiją, Įsiveržus sovietinei kariuomenei, šiose šalyse vėl prasidėjo gyventojų terorizavimas, kankinimai, tremtys į Sibirą, įkalinimai, žudynės. Sovietiniai okupantai reikalavo, kad šių tautų vyrai eitų į sovietinę kariuomenę kariauti prieš Vokietiją. Bet lietuviai nenorėjo eiti į okupantų kariuomenę. Tuo labiau, kad Sovietų Sąjungai 1944 metais vėl okupavus Lietuvą, lietuviai sužinojo, kad iš dešimčių tūkstančių lietuvių, paimtų tarnauti į sovietinę kariuomenę, beveik visi jau yra žuvę. Tad vyrai, nutarė, kad jiems daugiau šansų išlikti gyviems bus slapstantis miškuose. Sovietiniai kariai ėmė juos gaudyti. Šie ėmė priešintis. Kilo partizaninis karas. Antisovietinis partizaninis karas pokaryje vyko tik Hitlerio kariuomenės užgrobtose Sovietų Sąjungos teritorijose.
„LKB Kronika“ drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusius kolaboruoti
Jo nebuvo rusų gyvenamose vietovėse ir tai suprantama, nes Sovietų Sąjunga rusams vis vien buvo jų valstybė. Bet estams, latviams, lietuviams, baltrusiams, moldavams ir ukrainiečiams rusai buvo okupantai, žlugdantys jų tautinę kultūrą, jų savitumą, besistengiantys sunaikinti jų kalbą, jų raštą, o juos pačius surusinti. Sovietų Sąjungos respublikose partizaninis karas pasibaigė per metus-dvejus. Ilgiausiai, netgi pasakyčiau – ypatingai ilgai, jis truko tik dviejose respublikose: Ukrainoje ir Lietuvoje, iki 1953 metų. Bet Ukraina vis tik negali lygintis su Lietuva, dėl to, kad partizaninis karas taip ilgai vyko ne visoje Ukrainoje, o tik Vakarų Ukrainoje, apimančioje tik penktadalį Ukrainos teritorijos. O likusioje Ukrainoje partizaninio karo beveik nebuvo.
Priežastys, sukeliančios partizaninį karą, ir sąlygos partizaniniam karui kilti visose šiose respublikose buvo panašios. Bet Lietuva, dėl net 9 metus siekiančios partizaninio karo trukmės, ryškiai išsiskyrė iš visų šių šešių respublikų. Tai aiškinti tuo, kad Lietuva ribojasi su Lenkija, irgi nėra pagrindo, nes praėjus porai metų po karo, siena su Lenkija buvo pradėta griežtai saugoti. Tiesa, partizanų vadui Juozui Lukšai-Daumantui du kartus pavyko ištrūkti iš Sovietų Sąjungos, ir atlikus užduotis Vakarų valstybėse, grįžti atgal į Lietuvą. Šie išimtiniai visoje Sovietų Sąjungoje atvejai tegali tik kelti nuostabą ir pasigėrėjimą Juozo Lukšos-Daumanto drąsa ir išmintimi. Bet šie du atvejai tėra išimtis, patvirtinanti, kad Lenkijos kaimynystė neįtakojo partizaninio karo Lietuvoje ir apskritai įvykių Lietuvoje. Tad atsakymo į klausimą, kodėl partizaninis judėjimas tik Lietuvoje, vienintelėje iš šių išvardintų šešių sovietinių respublikų, tęsėsi net 9 metus, reikia ieškoti kitur. Žmonės simpatizavo miškiniams, nes beveik kiekvieno Lietuvos kaimiečio sūnus ar vyras, brolis ar pusbrolis, tėvas, dėdė ar sužadėtinis slapstėsi miške nuo rusų kariuomenės, vėliau – nuo rusų enkavėdistų ir stribų. Šias lietuvių nuotaikas teko pajusti ir man pačiam, kai lankydavausi savo tėtės gimtinėje, šalia Salako esančiame Nariūnų kaime.
Tais pokario laikais, kai aš jau lankiau mokyklą, man tekdavo matyti, kaip susirenkančios dainuoti ar šokti Nariūnų kaimo merginos varžydavosi, kuri sukurs ilgesnį eilėraštį apie miškinius. Kai kurios atsinešdavo sąsiuvinius, kuriuose būdavo eilėraščių apie miškinius. Kai kurios merginos, besivaržydamos, kurios eilėraštis bus ilgesnis, sukurdavo net keliolikos posmų eilėraščių. Miškinius ten visi laikė savais. Ir net man, paaugliui, tai buvo aišku. Galbūt ten ateidavo tik patikimos draugės, nuo kurių slapstytis nereikėjo.
Apie Lietuvos partizanus, Aukštaitijoje vadintus miškiniais, sukurta daugybė eilėraščių, dainų. Kai kurios dainos buvo gana aukšto meninio lygio ir tapo visoje Lietuvoje dainuojamomis liaudies dainomis. Taigi, yra neabejotina, kad Lietuvos partizanus plačiai palaikė visa lietuvių tauta. Bet savo partizanus, kovojusius prieš sovietinę valdžią, palaikė ir visos minėtos šešios tautos. O kodėl Lietuvoje, vienintelėje iš šių šešių tautų, partizaninis karas truko net 9 metus, paaiškinimas gali būti tik vienas, kad lietuvių tarpe buvo daug mažiau skundikų, nei kitose penkiose tautose. Tai liudija ir plačiausiai pasklidęs, persekiojamos, bet nepalūžusios Lietuvos katalikų bažnyčios simboliu tapęs, pogrindinis žurnalas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kuris buvo ilgiausiai Sovietų Sąjungoje, nuo 1972 metų iki 1988 metų, leistas antisovietinis žurnalas „LKB Kronika“. Šiame žurnale buvo registruojami ir skelbiami Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidinėjimo faktai bei juos liudijantys dokumentai. Slapčia pasiekdavusi Vakarus ir susilaukusi plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje, „LKB Kronika“ griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą bei tariamą Bažnyčios laisvę Sovietų Sąjungoje. Pavergtoje Lietuvoje „LKB Kronika“ drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusius kolaboruoti, skatino ištvermei Bažnyčios vadovybę. „LKB Kronika“ buvo leidžiama ir užsienio kalbomis, ir jos buvo galima įsigyti Vakarų Europos šalyse. Nepaisant to, kad buvo įkalinta dešimtys „LKB Kronikos“ bendradarbių bei platintojų, „LKB Kronika“ buvo reguliariai leidžiama iki pat Lietuvos laisvės atgavimo. Tai, kad analogiško ir taip ilgai bažnyčios leidžiamo žurnalo kaip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, nebuvo nei vienoje Maskvos pavergtoje Sovietų Sąjungos Respublikoje, taip pat liudija, kad lietuvių tarpe buvo daug mažiau skundikų, nei kitose Respublikose.
Kad lietuvių tarpe buvo mažiau skundikų, liudija ir pogrindinė „ab“ spaustuvė“, kurią įsteigė Vytautas Andziulis su Juozu Bacevičiumi. Juozas Bacevičius taip pat buvo vieno reikšmingiausių pogrindinių savilaidos leidinių – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ – platintojas. Slaptai Vytauto veiklai talkino jo žmona Birutė Andziulienė. Šios pogrindinės spaustuvės veikla vyko nuo 1978 iki pat 1991 metų, kai, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, ji buvo legalizuota. „ab“ spaustuvė“ buvo įrengta Kauno rajono, Salių kaime, esančiuose kolektyviniuose soduose, po Vytauto Andziulio namu. Šios spaustuvės išleistos pogrindinės literatūros egzempliorių skaičius stulbinantis – net 138 tūkstančiai! Juk vien platinant tokį skaičių egzempliorių, jie turėjo būti susekti daugybę kartų. Keli iš įtariamųjų mirė kankinami, bet neišdavė kagėbistams „ab“ spaustuvės“ bendradarbių pavardžių! „ab spaustuvė“ liko nesusekta. Tokio rezultato Stalino smurto imperijose (nuo Rytų Vokietijos iki Vietnamo) nėra pasiekęs niekas!
Siūlau gerbiamiems skaitytojams pamąstyti, ką liudija šis faktas? Tuos 138 tūkstančius egzempliorių pogrindinės spaudos skaitė daugybė tūkstančių žmonių. O juk kagėbistai prisikasa prie spaudos platintojų dažniausiai per pogrindinės spaudos skaitytojus. O per spaudos platintojus, prisikasa prie spaustuvės. Bet bandymai eiti šitais keliais kagėbistams taip pat buvo nesėkmingi. Tardomieji pateko į kalėjimą ir net paaukojo savo gyvybę, bet „ab“ spaustuvės“ neišdavė. Sovietų Sąjungos respublikose bei komunistinėse Europos valstybėse susekdavo ir sunaikindavo visas pogrindines spaustuves, o Lietuvoje – „ab“ spaustuvės“ taip ir nepavyko susekti! Šis faktas yra dar vienas įrodymas, kad lietuvių tautoje skundikų buvo daug mažiau, nei kitose Sovietų Sąjungos Respublikose!