„SGD terminalas buvo strateginis sprendimas, kurį įgyvendinusi Lietuva realiai tapo nepriklausoma“

Ji sako, kad projekto sėkmę lėmė politinė valia ir tvirtas pasiryžimas, nepaisant daug kur vyravusio skepsio, žengti žingsnį link šalies energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos.

Prezidentas Algirdas Brazauskas gamtinių dujų sektoriuje laikėsi vadinamosios „vienintelio vamzdžio“ (iš Rusijos) koncepcijos, kurios esmė – privalome su tuo susitaikyti ir prisitaikyti be staigių judesių. Tos koncepcijos Lietuvos politinėje ir  biurokratinėje sistemoje buvo laikomasi iki pat 2010 m. Kas lėmė, kad atsirado valia ją keisti iš esmės?

Iš tikrųjų tuo metu buvo gana sunku įsivaizduoti, kad Lietuva gali turėti alternatyvų. Toks buvo paveldas: tas vamzdis buvo vienintelis ir mes 100 proc. priklausėme nuo Rusijos koncerno „Gazprom“. Kad būtų kitaip, matyt, turėjo lemti objektyvių ir subjektyvių aplinkybių visuma.

Tai buvo mūsų noras toliau integruotis į Vakarus. Kita priežastis – gana didelis Rusijos piktnaudžiavimas valdant vienintelį gamtinių dujų šaltinį ir nustatant kainas. Didelę reikšmę turėjo augantis mūsų supratimas, kas yra energetikos rinka, kai pradėjome galvoti ir svajoti, kad energijos išteklių galėtume įsigyti kitur, ne vien Rusijoje. Tam reikėjo tam tikros ideologinės drąsos, tinkamos politinės jėgos valdžioje. Tuo metu tai šalyje ir atsirado.

Ką politikų, biurokratų mąstysenoje pakeisti buvo sunkiausia?

Manau, mūsų supratimą pakeisti labiausiai padėjo pati Rusija, jos elgsena. Tai, kad mums už gamtines dujas buvo pateikiamos maždaug trečdaliu didesnės kainos nei Vokietijai. Mes buvome tiesiogiai šantažuojami, mūsų politinė sistema buvo verčiama susitaikyti, kad energetikos sistema yra ir bus priklausoma tik nuo Rusijos valios. Buvo daroma įtaka politinėms partijoms.

2009 m., kai buvau išrinkta prezidente, buvo visiškai aišku, kad kol neturime ekonominės nepriklausomybės, negalime kalbėti apie savo politinę nepriklausomybę. Vien pasiskelbti politiškai nepriklausoma valstybe tikrai nepakanka. Tai patvirtino ir pirmasis mano susitikimas su Vladimiru Putinu Suomijoje.

Ar galėtumėte išsamiau atskleisti, ko tame susitikime reikalavo V. Putinas?

Susitikome 2010 m. vasarį Suomijoje. Ponas Putinas tuo metu buvo Rusijos ministras pirmininkas ir susitiko su visų trijų Baltijos šalių vadovais, taip pat ir manimi. Pokalbis vyko formatu 1+2  – šalių lyderiai ir po du patarėjus iš kiekvienos pusės. Pokalbis buvo sudėtingas. Man asmeniškai net stebėtinai nemalonus – tikėjausi racionalaus, kaimyniško pokalbio apie abiejų pusių interesus. Tačiau nuo pat pirmųjų minučių buvo diktuota, kad mes privalome paklusti. Tiesiog man – Lietuvos Respublikos prezidentei – buvo skaitomas Rusijos reikalavimų sąrašas, kuriuos privalome vykdyti.

Po tokios pradžios privalėjau apsispręsti, kaip reaguoti, nes ir pati pokalbio forma buvo, sakykime, aštroka, pavartojant „išraiškingų“ negatyvių rusiškų žodžių. Sąmoningai pasirinkau bendrauti rusų kalba, nes sinchroninis vertimas galėjo sukelti dviprasmybių dėl kai kurių niuansų. Todėl, manau, idealiai supratau, ką buvo norima man pasakyti.

Kas buvo tame reikalavimų sąraše?

Tai buvo reikalavimų rinkinys. Svarbiausi buvo energetikos klausimai – atšaukti tuo metu Lietuvos pateiktą ieškinį arbitražui dėl „Gazprom” veiksmų, atsisakyti bendros su kitomis Baltijos šalimis naujos branduolinės elektrinės ir dalyvauti „Rosatom” projekte Kaliningrado srityje (tuo metu dar nebuvo garsiai kalbama apie Astravo AE). Buvo ir smulkesnių klausimų – rusų karių kapų tvarkymas, tranzitas į Kaliningrado sritį ir iš jos. Mes visada sakėme, kad susitarimas dėl Kaliningrado tranzito yra techninis, Maskva tuo  metu siekė dvišalės sutarties su Lietuva su detaliais mūsų įsipareigojimais, ko mes visais būdais vengėme.

Dabar galime įsivaizduoti, kaip tuo būtų naudojamasi šiais laikais.

Tų ultimatyvių reikalavimų buvo daug. Nė į vieną negalėjau atsakyti teigiamai. Teko tai pasakyti tiesiai į akis, saugant mūsų nepriklausomybę ir savigarbą.

Kartu nebeliko iliuzijų: Lietuvai taip pateikiama kaina už mūsų savarankišką laikyseną tarptautinėje politikoje, nenorą pasiduoti spaudimui. O papildomą kainą mes mokame už teisę būti laisvi.

Be to, tapo aišku, kad energetikoje priklausyti nuo vienos šalies ir 100 proc. nuo „Gazprom“ dujų yra pražūtinga – taip nelieka galimybės kada nors tapti savarankiška šalimi. Todėl esminis uždavinys, kurį išsikėliau po ano pokalbio, – kuo greičiau atsijungti nuo tos pragaištingos ir tuo metu vienintelės energetinės bambagyslės. Todėl toliau mėginome įgyvendinti naujos atominės jėgainės statybą. Tai nebuvo labai sėkminga idėja, nes buvo uždelsta, prarasta nemažai brangaus laiko atsirenkant partnerius.

Kitas sumanymas buvo pastatyti suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą Klaipėdoje. Situacija nebuvo tam palanki. Neturėjome laiko, be to, sunkiai ėjome iš globalios finansų, ekonomikos krizės pasekmių, kurias jautėme ir 2011 m.

Kodėl  SGD terminalo idėją gana skeptiškai vertino Europos Komisija (EK)?

Pati buvau EK narė ir turėjau aiškų supratimą, kad procesas gali užtrukti trejus ketverius metus, kol gautume ES paramą ir finansavimą. Todėl premjerui Andriui Kubiliui ir energetikos ministrui Arvydui Sekmokui aiškiai suformulavau: laiko neturime, todėl privalome projektą įgyvendinti savo ištekliais. Ir – svarbiausia – kaip įmanoma greičiau. Nes buvo daroma labai daug trukdžių mūsų politikoje, Briuselyje, gretimose šalyse, siekiant, kad Lietuva šio objekto neturėtų.

Taigi galėčiau teigti, kad projekto sėkmę lėmė tvirta politinė valia ir tuo metu susidariusi tam tikra politinių veikėjų lyderystės ir asmeninių savybių kombinacija. Čia išskirčiau ministrą A. Sekmoką, premjerą A. Kubilių ir savo palaikymą su, sakyčiau, primygtiniais paraginimais Vyriausybei. Šitai davė rezultatą, kuriuo galime džiaugtis net vertindami jį retrospektyviai.

Tačiau su Briuselio parama finansiškai būtų buvę įgyvendinti lengviau…

Prisiminkime, projektas realiai pradėtas apie 2011 m. Tuo metu, gal iki pat 2014 m. Rusijos pradėtų karo veiksmų Ukrainoje, ES vyravo vadinamoji pigios rusiškos energijos politinė doktrina. Ji turėjo didelę korupcinę įtaką politikams, todėl neturėjau iliuzijų, kad tomis aplinkybėmis būtų pavykę gauti projektui pritarimą ir finansavimą iš ES. Tai galėjo būti reikšmingas stabdis, o mes laiko visiškai neturėjome.

Ir nebuvo nė teorinių galimybių gauti ES palankumą?

Taip – nebent nereikšmingos spekuliacijos. Mes turėjome argumentus, matėme strateginę perspektyvą ir buvome apsisprendę. Šiuo požiūriu mums nelabai reikėjo skeptiškų nuomonių iš šalių, kurios darytų įtaką mūsų apsisprendimui. Tolesnė patirtis parodė, kad buvome teisūs. Matėme Vokietijos politikos šrioderizaciją, matėme vieno Prancūzijos premjero sąsajas su politine korupcija. Tų šalių politikų veiksmai, ko gero, atitiko tų šalių interesus, tačiau jie juk matė Rusijos elgesį su kaimynais ir tarptautinėje arenoje.

Norėtųsi grįžti kiek atgal. Minėjote, kad Suomijoje V. Putinas susitiko su visų trijų Baltijos šalių lyderiais atskirai. Ar paskui neteko kalbėtis su kolegomis, kokių reikalavimų Maskva kėlė jiems?

Negaliu pasakyti, prisipažinsiu – labai ir nesidomėjau. Man užteko to, kaip jis elgėsi su mumis. Buvau ką tik išrinkta Lietuvos prezidentė ir tas rankų mums laužymas itin nemaloniai nustebino, be to, privertė aiškiai apsispręsti, ką būtina padaryti, kad šalis taptų ekonomiškai nepriklausoma nuo Rusijos.

Kas iš vakariečių labiausiai palaikė mūsų politiką ir kas labiausiai suprato, ką daro lietuviai?

Didžiausias palaikymas buvo tai, kad mums iš tos pusės netrukdė. SGD importo projektų tada dar nebuvo daug. Rinkos kaip tokios dar nebuvo. Partnerius mums teko rinktis iš gal tik trijų kandidatų.

Aišku, kad buvo brangu, tačiau neturime pamiršti, kad energetika nėra vien ekonomika. Tai ir šalies saugumas. Paradoksalu, tačiau tokį supratimą tuo metu turėjo nebent tos šalys, kurios yra visai šalia Rusijos, kurioms kylanti grėsmė yra apčiuopiama ir tikra. Taigi, vertinant projekto kainą ir jos įtaką šalies savarankiškumui, akivaizdu, kad šalies saugumas yra neįkainojama vertybė.

Todėl negalime vertinti vien projekto kainos. Mes tai darėme atsižvelgdami į savo geopolitinį saugumą ir dujų tiekėjo patikimumą. Mūsų patirtis rodė, kad energetika Rusijai yra priemonė siekiant politinės įtakos. Šitą Maskvos įrankį mes nusprendėme pašalinti. Ir sėkmingai pašalinome.

Daivos Ulbinaitės knygoje „Nustokime krūpčioti” cituojamas buvęs ministras A. Sekmokas pasakoja, esą vienas sunkiausių jam pokalbių prezidentūroje buvo apie ES III energetikos paketo įgyvendinimą Lietuvoje, kuris vyko lygiagrečiai  statant SGD terminalą. Gal netikėjote, kad III paketo reikalavimus įgyvendinti ir iš Lietuvos visiškai pašalinti „Gazprom” yra įmanoma?

Neprisimenu to konkretaus pokalbio. Mes su ministru susitikdavome gana dažnai. Poną Sekmoką mintyse vadinau Don Kichotu gerąja prasme, nes tai buvo politikas, kuris pasiryžo eiti, daryti ir rizikuoti. Dėl to jį labai gerbiau ir tebegerbiu iki šiol. Sunkių pokalbių buvo taip pat, nes reikėjo galvoti, kaip iš „Gazprom“ išpirkti jų turėtas akcijas, taip pat ir iš vokiečių „EOn“ koncerno. Šis aspektas buvo svarbus dėl Vokietijos interesų. Buvo visko. Tačiau ES III energetikos paketo rėmus mes pritaikėme ir tam, kad pas mus atsirastų SGD terminalas, atskyrus tiekimo, skirstymo ir perdavimo verslus.

Kritiškai vertinau nebent A. Kubiliaus ir A. Sekmoko pastangas susiderėti su kitomis Baltijos valstybėmis dėl Visagino atominės elektrinės bendro projekto. Laikiau tai klaida, nes iki tol buvau mačiusi panašių atvejų, kai tokios apimties projektus mėgino įgyvendinti dvi šalys. O trims šalims tai būtų užtrukę labai ilgai ir su didele nesėkmės tikimybe.

Tada man atrodė, kad pastangos įgyvendinti Visagino AE projektą atima daug pastangų bei laiko, todėl iš dalies trukdo sėkmingai pastatyti SGD terminalą. Sakyčiau, tai net šiek tiek erzino, todėl spaudžiau politikus kuo greičiau įgyvendinti SGD projektą.

Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, kuo reikšmingas SGD terminalas Lietuvai ir regionui?

Minėjau, kad šis projektas buvo svarbus strateginis sprendimas, kurį įgyvendinusi Lietuva realiai tapo nepriklausoma valstybe. Žinoma, laukiame mūsų elektros perdavimo sistemos sinchronizavimo su žemynine Europa, tačiau SGD terminalas suteikė mums nepriklausomybę dujų sektoriuje, pasitikėjimo savimi.

Prieš dešimtį metų buvo net sunku įsivaizduoti, kokios svarbos jis turės dabar. Labai daug šalių – tarp jų ir ta pati Vokietija, vykstant karui Ukrainoje, susidomėjo mūsų patirtimi, nors tąsyk nelabai rėmė, stebėjosi mūsų žingsniais. Dabar vokiečiai per keletą metų, kol vyksta karas, pasistatė kelis SGD terminalus, o mūsų AB „KN Energies“ juos konsultavo, kaip tai greičiau ir sėkmingiau padaryti.

Ačiū už pokalbį.